uvėrumas

uvėrùmas sm. (2) DŽ, NdŽ → uvėrus: 1. Tamukas turėjo motinos širdį, o tėvo uvėrumą, didmanystę L.Dovyd. Ir uvėrùmas tavo bobos, viškai į raganą panaši Ds. 2. Nč, Kpč, Sn Uvėrùmas žmonių, ar nusneš [mirdami] DrskŽ. Su tikru uvėrumu ryja raides, sklaisto lapus, įsigilina A.Vaičiul.